nelabai norėjau patikėti, kad mano tikrasis slaptasis AŠ toks didelis ir sakyčiau bjaurus. Aišku, jis jau tiek išsiauklėjo, kad nebesidžiaugia kitų nesėkmėmis (kad ir priešų). Nebegundo vartoti psichotropinių medžiagų. Bet. Visam savo gražume pasireiškė kai reikėjo šiek tiek nusižeminti. Ir tai prie viso to, kad jis visada apsimetė esąs neišdidus. Ir aš taip galvojau. Bet šiandien jis išlindo į dienos šviesą visai paprastoje gyvenimo kryžkelėje. Kaip tai atrodė? O gi štai kaip. Visai paprastoje situacijoje, pasiūlius darbą, maniškis visas pasišiaušė ir pareiškė –  na jau samdinys tai aš nebūsiu. Vo kak. Nebūsiu ir viskas. AŠ pats galiu turėti samdinių.

Gerai kad paprotino viena rimta socialinio skyriaus darbuotoja – karūna tai nenukris. Eik ir dirbk kaip gali geriausiai. Ir viskas. Tuo labiau, kad ta karūna – plastilininė. Taigi, nusiėmiau, suminkiau ir padariau iš jos paprastą plastilino gabalą. Ir po to viskas nušvito kitomis spalvomis.

Dabar galvoju – ką pasidaryti iš tos medžiagos (plastilino). Gal medalį, už nuopelnus dangaus karalystei, su užsukimu už nugaros.