Paskambina man socialinė darbuotoja iš n miestelio. Pasakoja kaip viena jos klientė, vargšė, prasigėrė. Kaip jai reikia pagalbos. Kaip ji tos pagalbos trokšta, sutinka su visom mūsų žiauriom sąlygom. Netgi atsisako rūkyti. Na, vienu žodžiu – motyvacija geležinė. – Gerai,- sakau, – tegul lekia kuo greičiau, kol motyvacija neišgaravo. – Ne, ne, ką jūs, neišgaruos niekaip. Tik norėjau paklausti, tiksliau ji norėjo paklausti, ar pas jus yra kavos. – Ko taip?! – Pradžioje nesusigaudau ko klausiamas. Kavos? – perklausiu. – Taip, kavos. Matote ji negalės be kavos. – O, geras, – galvoju sau ir klausiu:- o tai kas bus jeigu kavos nebus, arba bus per silpna, ar panašiai. – Tada ji nevažiuos. Va kaip. Dar tokio pasiteisinimo iš pijoko negirdėjau: – negaliu reabilituotis nes nėra kavos. Taip galima ir daugiau pasiteisinimų sugalvoti. Negaliu reabilituotis jeigu pas jus neduos krienų (aš be jų gyventi negaliu) arba jeigu nebus krabų lazdelių, košerinio maisto, pitų (toks paplotėlis), falafelių (toks izraelietiškas patiekalas, beje labai skanus) ir t.t. Dar kartą įsitikinau – priklausomų išradingumui ribų nėra.